Prisipažinsiu – kai pirmą kartą išgirdau, kad „interneto įvedimas yra paprastas ir greitas“, šiek tiek nusijuokiau. Mano galvoje iškart iškilo vaizdas: meistrai vėluoja, laidai netinka, „ryšys atsiras rytoj“, o aš sėdžiu be interneto, bandydamas dirbti per mobilų ryšį, kuris, žinoma, tuo metu veikia lėčiau nei 2005-aisiais. Bet laikui bėgant supratau, kad realybė nėra tokia dramatiška – tiesiog reikia žinoti, kaip tas procesas iš tikrųjų vyksta.
Kai interneto įvedimas atrodo kaip dar viena problema
Man didžiausias iššūkis visada buvo nežinomybė. Skambini tiekėjui, užsisakai paslaugą ir tada prasideda laukimas. Kada atvyks? Ką jie darys? Ar reikės gręžti sienas? O gal paaiškės, kad mano name „techninių galimybių nėra“?
Dar viena problema – pasirinkimas. Šviesolaidis, kabelinis internetas, bevielis sprendimas… Jei gyveni mieste, variantų daug, bet tai nereiškia, kad lengva apsispręsti. O jei gyveni atokiau, kartais lieka tik mobilus ryšys, kuris teoriškai atrodo gerai, bet praktiškai priklauso nuo bokšto apkrovos ir oro sąlygų.
Ir, žinoma, nervina dokumentai bei sutartys. Smulkus šriftas, terminai, įsipareigojimai. Jauti, kad nori tiesiog interneto, o gauni pusiau teisinį egzaminą.
Kaip iš tikrųjų vyksta interneto įvedimas
Kai pats perėjau visą procesą nuo pradžios iki galo, supratau, kad viskas daug paprasčiau, nei atrodo iš šalies. Pirmiausia – užsakymas. Dabar dauguma tiekėjų leidžia viską padaryti internetu arba telefonu, o konsultantai dažniausiai aiškiai pasako, koks ryšys tavo adresu galimas.
Tada ateina techninė dalis. Jei tai šviesolaidis ar kabelinis internetas, meistrai atvyksta sutartu laiku, atveda laidą iki buto ar namo ir sumontuoja įrangą. Mano atveju visas procesas truko mažiau nei valandą. Daugiausia laiko užėmė ne pats montavimas, o klausimas, kur geriausia pastatyti maršrutizatorių.
Jei pasirenkamas bevielis sprendimas, dažnai net nereikia meistro – gauni modemą, įdedi SIM kortelę ir viskas. Čia ypač pasiteisina mobilus ryšys, kai nėra galimybės įsivesti laidinio interneto arba kai reikia laikino sprendimo.
Beje, verta nepamiršti, kad internetas dažnai eina „paketu“. Kartu siūlomi ir pokalbių planai, televizija ar papildomos paslaugos. Kartais tai tikrai apsimoka, ypač jei vis tiek ieškai būdų sutaupyti.
Ką supratau ir ką galiu patarti kitiems
Svarbiausia pamoka, kurią išmokau – pasiruošimas. Prieš užsakydamas internetą, verta pasitikrinti, kokios technologijos galimos tavo adresu ir kokie realūs greičiai. Taip pat verta pasiskaityti atsiliepimus, nes popieriuje visi tiekėjai atrodo puikiai.
Antras patarimas – galvok į priekį. Jei dirbi iš namų, žiūri daug turinio ar turi „išmanių“ įrenginių, pigiausias planas gali netikti. O jei dažnai keliauji, papildomas mobilus ryšys kaip atsarginis variantas gali išgelbėti ne vieną darbo dieną.
Ir galiausiai – nebijok klausti. Konsultantai tam ir yra, kad paaiškintų. Kai pats nustojau apsimesti, kad „viską suprantu“, ir pradėjau klausti paprastais žodžiais, viskas tapo daug aiškiau.
Šiandien galiu pasakyti viena: internetas be nervų yra įmanomas. Reikia tik truputį kantrybės, šiek tiek pasiruošimo ir mažiau išankstinio streso. O jei kas nors vis tiek nepavyks – visada liks tas pats senas geras sprendimas: giliai įkvėpti, išgerti kavos ir prisiminti, kad net be interneto pasaulis nesugriūna… nors „Wi-Fi“ slaptažodžio įvedimas iš atminties kartais atrodo kaip rimtas gyvenimo išbandymas. 😄
Jei nėra galimybės įsivesti laidinio ryšio arba interneto reikia čia ir dabar, dažniausiai gelbsti mobilus internetas. Jis ypač patogus nuomojamuose būstuose, sodybose ar laikinuose namuose, kur nesinori pradėti jokių montavimo darbų. Įdedi SIM kortelę, įjungi modemą ir ryšys jau veikia – be gręžimo, be meistrų laukimo ir be papildomo streso. Be to, toks sprendimas puikiai tinka ir kaip atsarginis variantas, kai pagrindinis internetas dingsta pačiu netinkamiausiu metu.
Parašykite komentarą